Šiandien kažkodėl prisiminiau vieną įdomų pokalbį su kažkokiu sušistu. Pamenu, jis pavadavo mūsiškį įprastą sušistą, mat tas susirgo ar kažkas panašaus. Čia buvo pakankamai senai, dar tada gyvenau Vilniuje, buvo koronos viruso įkarštis. Mane visi bendradarbiai, jau girdėję, kad šis, kažkoks sušistas pavaduos, buvo įspėję, kad jis nedraugiškas ir nenormalus ir geriau su juo net nebandyt bendraut.
Bendravimas buvo neišvengiamas, abu dirbom 12h, ir tik dviese. Klientų nepasirodė daug visą dieną, atrodo buvo sekmadienis. Taigi, galėjom tik bendrauti tarpusavyje. Nepastebėjau jokių tokių savybių, kuriomis mane prigasdino kiti bendradarbiautojai, bičas man pasirodė atvirkščiai, įdomus ir turintis ką pasakyt. Retai sutinki tokių žmonių apskritai.
Pamenu, kad aš jam nepatikau, bet atrodė, kad jis tiesiog iš anksto jau buvo nusistatęs prieš visas padavėjas (galbūt dėl to, kas jos visos ant jo be perstojo stūmė?), todėl asmeniškai to nepriėmiau, ir džiaugiausi turėdamą smagų pašnekovą ilgai darbo dienai.
Apie ką aš šiandien netikėtai pagalvojau, tai buvo jo netikėtas klausimas, ar aš groju kokiu nors instrumentu. Atsakiau, jog taip, baigiau fortepijoną. Jis nutilo, o kai vėl prakalbo, visa agresija iš jo balso buvo išgaravus:
- Tavim galima pasitikėt. Jaučiu tau pagarbą.
Nesupratau, ką jis turėjo omeny tada, nesuprantu ir dabar.
Man asmeniškai, tai jausmas panašus, kaip iš tų utopinių/distopinių knygų, kur visi apsupti nematomų sienų saugiai, monotoniškai, konformizmu apsinešę egzistuoja, o už tų sienų pasaulis griūva.
Taip jaučiuosi Kopenhagoj, taip jaučiausi NATO bazėj. Teoriškai, tai lyg ir neturėtų būt blogai, ir nepasakyčiau, kad aš tai kvalifikuoju būtent kaip ''negerą'' jausmą. Šiuo metu man tai tinka, bet atrodo lyg kažką apgaudinėju, būdama čia.
No comments:
Post a Comment