Kodėl man norisi rašyti tik kai širdį skauda?
Romantikos tyrinėjimas:
Mirusių poetų draugijoje, ta viena scena kur jie sėdi savo uoloj, ir vienas atsiveda dvi panikės, kažkur prie tvoros rado (??? ne tame esmė), jie jas pasisodina, ir pradeda deklamuot eilėraščius. Panikės pameta protą, šnibžda ,,Dar, dar...''. Jos pavargusios nuo nuobodžių, niekuo nenustebinančių vyrų, kurie nori tik vieno.
Poezija - romantika. (?)
Rašteliai, su lengvais prisipažinimais, nekaltais pakvietimais.
O, kad viskas būtų paprasta.
Panašu, kad tikrai viskas sukasi aplink meilę ir romantiką, nors galbūt labiau širdies skausmą (Didžioji Gyvenimo Trejybė).
Man skauda, ir jaučiuos negerai, bet galų gale, tai mane verčia rašyti ir kurti, viskas bloga išeina į gerą (?).
Negaliu nustot apie jį galvot, negaliu nustot galvot kaip norėčiau būt bet kas kitas, tik ne aš, negaliu nustot galvot, kodėl viskas visada taip baigiasi, ir negaliu nustot galvot apie romantiką.
Pavargau, norėčiau tiesiog išjungti smegenis. Šiek tiek tylos, bent valandą kitą.
Visai ne į temą, bet vienas sienos kampas mano bute įskilo, ir pro ten veržiasi šaltas oras. Kelias dienas taip sėdėjau, galvojau nenumirsiu, bet vakar susinervinus ir suledėjus iš pykčio uždažiau įskilimą su rusva akriline spalva. Dabar mano buto kampe rangosi didelis storas ilgas sliekas.
