besėdint kampe ant žemės, mąstau

 

nevalgoma!

 

šokiai

 

ats.: nejasna

 

yippee valentino diena‼

Kodėl man norisi rašyti tik kai širdį skauda? 

Romantikos tyrinėjimas: 

Mirusių poetų draugijoje, ta viena scena kur jie sėdi savo uoloj, ir vienas atsiveda dvi panikės, kažkur prie tvoros rado (??? ne tame esmė), jie jas pasisodina, ir pradeda deklamuot eilėraščius. Panikės pameta protą, šnibžda ,,Dar, dar...''. Jos pavargusios nuo nuobodžių, niekuo nenustebinančių vyrų, kurie nori tik vieno. 

Poezija - romantika. (?)

Rašteliai, su lengvais prisipažinimais, nekaltais pakvietimais. 

O, kad viskas būtų paprasta. 

Panašu, kad tikrai viskas sukasi aplink meilę ir romantiką, nors galbūt labiau širdies skausmą (Didžioji Gyvenimo Trejybė).

Man skauda, ir jaučiuos negerai, bet galų gale, tai mane verčia rašyti ir kurti, viskas bloga išeina į gerą (?).

Negaliu nustot apie jį galvot, negaliu nustot galvot kaip norėčiau būt bet kas kitas, tik ne aš, negaliu nustot galvot, kodėl viskas visada taip baigiasi, ir negaliu nustot galvot apie romantiką. 

Pavargau, norėčiau tiesiog išjungti smegenis. Šiek tiek tylos, bent valandą kitą.

Visai ne į temą, bet vienas sienos kampas mano bute įskilo, ir pro ten veržiasi šaltas oras. Kelias dienas taip sėdėjau, galvojau nenumirsiu, bet vakar susinervinus ir suledėjus iš pykčio uždažiau įskilimą su rusva akriline spalva. Dabar mano buto kampe rangosi didelis storas ilgas sliekas.

pamastymai apie le guin

 Atradau Le Guin savo knygų klube, kažkurį čia mėnesį skaitėm The Dispossessed. Aš kaip visada galvojau, kad knyga bus prasta, nes atrodo kad skaitom tik prastas knygas, bet perskaičius kelis pirmus skyrius negalėjau sustot. Kažkas naujo, netikėto, pasidaviau tam. To mėnesio klubo susitikime pirmą kartą prašnekau, nes norėjau pasidalinti ką ir aš galvojau apie knygą. 

Bibliotekoje susiradau kitas jos knygas ir užsirezervavau, po kažkiek savaičių jos buvo laisvos ir nuėjau pasiimti. Pradėjau skaityti The Left Hand of Darkness, su Neil Gaiman'o įžanga (beje, taip pat tuo metu buvau įpusėjus Gaiman'o The View from the Cheapseats, ten buvo skyrelis ir apie Le Guin. Skaitant Le Guin iš kart po Gaiman'o pastebėjau, kad ji tikrai turėjo didelį poveikį jo kūrybai).

Planeta, kurios visa populiacija dvilytė. Pagrindinis veikėjas - eilinis žmogiškas vyras. Jį šiek tiek gasdina tas faktas, kad bet kuris ''žmogus'' čia gali būti ir vyras ir moteris. Šiek tiek nejauku.

Kitas pagrindinis veikėjas, vienas iš tų čiabuvių vardu Estravenas, ir skaitydama knygą aš tiesiog skaičiau, daug nesigilindama, kokį būtent pasaulį mano smegenis kuria. Link pabaigos, aš staiga susimasčiau, kaip gi skamba Estraveno balsas? Aš supratau, kad pati jį įsivaizdavau vyrišką, bet juk Estravenas neturi jokios lyties, tad jo balsas turėtų būti nei vyriškas, nei moteriškas. Koks tada? Sunku įsivaizduot kažką, kas neegzistuoja mūsų pasaulyje.

Knyga pabaigiau skaityt vakar vakare, prieš miegą. Verkiau, pabaiga nuliūdino. Nenorėjau, kad taip baigtųsi. Sapnavau, kad dar nebaigiau skaityt knygos, ir neperskaičiau tos pabaigos, ir kad viskas turėtų baigtis gerai, bet pramerkus akis pamačiau, kad skirtukas nebe knygoj, prisiminiau, kad visgi knyga pabaigiau. 

(nebaigta)

 

a question

 

Rašalionės

 

aš sizifas

Aš esu sizifas, tik vietoj akmens ridenimo pjaustau svogūnus, ir kas kart kai svogūnų maišas atrodo ištuštėjęs, jis prisipildo iš naujo.

Man nieko nereikia, visko turiu. Nieko nereikia. Užtenka, ką turiu. 

Kartoju tai sau kiekvieną dieną.

Bendradarbė vakar pasakė, ''Men are useless, we don't need them for anything'', Mano esybė ir savigarba NEPRIKLAUSO nuo vyrų dėmesio. 

Kartoju tai sau kiekvieną dieną.

12 valandų